Realiame gyvenime dėl šviesos greičio mes plėtojame šviesą informacijos perdavimui.
Kaip ir paprastai bendravimui naudojame balsą, jei žmogus nori kalbėti, jam reikia balso organo audinio palaikymo. Pavyzdžiui, mūsų gerklė yra vienas iš svarbiausių balso organų, ir, žinoma, balso stygos audinys mūsų gerklėje yra pats svarbiausias.
Panašiai, jei norime naudoti šviesą, kad padėtų mums kalbėti, mums taip pat reikia šviečiančio organo. Šviesos modulis yra kaip gerklė, o šviečiantį įrenginį galima palyginti su balso stygų audiniu, vadinamu tosa.
Žinoma, bendravimas yra interaktyvus procesas, todėl, be kalbėjimo, neužtenka, bet ir būtina mokėti klausytis. Žmogaus kūne turime ausis, padedančias klausytis. Panašiai ir optiniame ryšyje turime modulius, kurie priima šviesą. Prietaisai, galintys priimti šviesą, atitinka ausies viduje esantį timpaną, kurį vadiname rožine. Prietaisas, galintis ir kalbėti, ir klausytis, vadinamas bosa.
Tačiau realiame gyvenime tai, kokius garsus mes, asmenys, galime skleisti, iš esmės nulemia po gimimo arba po garso kaitos laikotarpio. Paprastai A negali skleisti B garso, o B nelabai gali skleisti A garso. Tas pats pasakytina ir apie optinius modulius. Vieno režimo modulis A negali skleisti modulio B bangos ilgio. Tas pats pasakytina ir apie priėmimą. Vieno režimo optinis modulis negali atskirti. Turite pasakyti jam, kas kalba (naudodami šviesos bangos ilgį atitinkantį modulį), kad jis galėtų gauti informaciją.
„Toks kvailas modulis negali patenkinti praktinių poreikių, todėl galime tai kompensuoti naudodami optinį modulį, kurį galima lengvai prijungti ir išjungti. Šiuo metu optinis modulis yra lygiavertis garso transformatoriui, ir jūs galite leisti bet kokį garsą (kokio bangos ilgio), kurį norite, kad jis skleistų“.